Miesto desperacija, nerimo rūkas

Spektaklio „This Order Goes Wrong“ recenzija |
Publikuota „7 meno dienos“

 

 

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė’18“ spektaklis THIS ORDER GOES WRONG nėra spektaklis. Tai – filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.

 

THIS ORDER GOES WRONG garsinės struktūros (muzika – Dominykas Digimas) yra pirmasis dirgiklis, į kurį reaguodamas kūnas ima švelniai nerimauti. Nerimauti taip, lyg šis nerimas būtų privaloma suvokimo dalis. Suprasti šią keistą patirtį – patirti savotiškai malonią, performatyvią paniką, kuriamą iš autentiškų liudijimų, iš realios kažkieno kito destrukcijos – reiškia leistis į teatrališkumą iš esmės, suvokiant jo skirtumą nuo realybės, bet leidžiant jam sukelti tikrą dirginimą. Spektaklis leidžia tam tikra prasme mėgautis nerimo iliuzija. Būtent todėl sakau, jog šis kūrinys – švelnus, labiau gražus, nei grubus: jo transliuojamas būsenas galime suvokti iš distancijos ir atsiduoti joms lyg gerai, nors destruktyviai, muzikai. Garsų horizontas čia – labai platus, tirštas, tačiau tikslus. Disonansiški įvairių šaltinių garsai, jų daugiasluoksniškumas tampa spektaklio esme – iš garsų sukalamas visas nerimo karkasas.

 

Didžiulė spektaklio vertė – jo vientisumas, kuriame dera daug skirtingos prigimties stimulų. Iš vaizdo klasterių, Loros (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė) performatyvaus kūno, jos gyvo smuiko, judesių, kalbėjimo ir kelių kanalų muzikinio/verbalinio audinio rišasi neatskiriama, neišardoma žmogaus psichikos tamsa. Kiekviena vaizdo milisekundė, kiekvienas mikrojudesys ir mažiausias garsinis tonas taip įkritę į vienas kitą, kad tampa sunku (o gal nesinori) mėginti atskirti skirtingas medžiagines tekstūras. Nors iš pradžių bandai klausytis teksto, vėliau savaime įlieji jį į bendrą triukšmo savaną, į kurią išeini visiškai beginklis, tyras kaip liūtas, kuris leidžiasi užpuolamas. Bet ne iš bejėgystės, o iš realią jauseną griaunančio tamsos malonumo.

 

Žodžiai čia tampa savitiksliai, svarbūs labiau fonetiškai, nei semantiškai: jie yra panikos muzikinis takelis (dramaturgija – Rimantas Ribačiauskas). Jis reikalingas tik tiek, kiek jame atpažįstame eilines, kiekvienam žinomas psichologiškai dirglias situacijas: nuolatinį aplinkoje susikaupusį skubinimą, reikalavimą veikti, bendrauti, būti gyva aplinkos dalimi, ne tik pulsuojančiu, bet gal net šokančiu, dideliu, gražiu miesto balionu, kuris visada pasiruošęs būti viešas. Spektaklis pritvinkęs viską viršijančios miesto desperacijos – ji tanki kaip migla, dėl kurios nebepavyksta pakelti akių aukščiau grindinio, aukščiau praeivių batų. Ji užgula pečius, krūtinę, sukūprina ir susunkina žmogų, paskendusį miesto šviesose kaip prigimčiai svetimoje materijoje.

 

Prie miesto desperacijos temos priskirtinas ir atskiras dramaturginis segmentas, kuriame girdėti šiuolaikinės medijos be paliovos transliuojamas patarimų srautas: RELAX, LET GO, TALK, TAKE A SHOWER, ACCEPT, SMILE; XANEX, VITAMINS, ROUTINE, VEGETABLES, CLONAZEPAM, JOGA, MINDFULNESS, SKY ir kt. Kitaip nei likęs – ne visai rišlus, ne visai girdimas – verbalinis audinys, ši patarimų serija išskirtinai ryški. Klausimas tik, ar nuskausminanti, ar skaudanti? Spektaklio kūrėjai, parinkę šiam fragmentui antrąją kūrinio pusę, kurioje nerimas jau užaugintas, atima iš šių patarimų bet kokią galią ir susvarbina jų keliamą įtampą. Tai negydo, tai tik – paradoksalu – atima viltį. Ir tai, ko gero, yra viena iš svarbiausių spektaklio prasminių žinučių: žmogui nereikia patarimo. Užteks, kad priimsi.

 

Spektaklio vaizdiniuose – miesto estetinė tikrovė (vaizdas – Kristijonas Dirsė ir Kornelijus Jaroševičius). Iš pradžių kiek šviesesni elektros tinklų, architektūros vaizdiniai vėliau pereina į grindinių, batų, kojų, balandžių fragmentus. Auganti nerimo atmosfera vizualiai tamsina miestą – iš pradžių dar matę šiek tiek giedros, vėliau leidžiamės gožiami be saiko apsiniaukusių dienų, kol galiausiai panyrame į naktį, kurią mieste charakterizuoja žiburiai.

 

Šviesos-tamsos laipsniškas kitimas grumiasi su scenoje baltuojančios Loros Kmieliauskaitės vizualia giedra (kostiumai – Morta Nakaitė). Jeigu baltą kostiumą laikytume švarios sąmonės atitikmeniu, ko labai norisi, tada viename Loros kūne galėtume rasti visą psichinių būsenų spektrą: nuo balto lapo iki panikos, kurioje žmogus negali įkvėpti. Nuo Loros Kmieliauskaitės faktūrinio kūno prasideda nerimo peizažas, išsklindantis į muziką, vaizdą, balsą. Iš jos išeina panikos šešėlis, ir būtent ji reguliuoja spektaklio nerimo tankį. Kai į jos grojimą įsijungia verbalika, o į verbaliką – gestas, o į gestą – viso kūno judesiai, nerviniai tikai, minimalistinė choreografija, tada į kitą registrą pereina ir akustinis audinys: Lora muzikai atiduoda savo veidą, galūnes, judėjimo būdą ir tampa svarbiausiu spektaklio nerimo ženklu. Skaityti šį ženklą, arba šią ženklų gausą viename žmoguje, – labai įdomu: Lora Kmieliauskaitė atsiskleidžia kaip įvairiapusė menininkė, jaučianti akustinę gelmę, psichologinį krūvį, išraiškinga tiek muzikos, tiek teatro prasme, tiksliai eksponuojanti tik tiek, kiek reikia, gal mažu masteliu, bet boldu.

 

Ar nerimas atsiduria mumyse? Neatsiduria. Kodėl? Nes kai jau išplinta po kūną, kai jau beveik apima, ne laiku ir ne vietoje baigiasi. Pabaiga sukelia daugiausia klausimų: kodėl taip staiga, kodėl taip, lyg kirsta per vidurį? Gal mes pernelyg pripratę prie nerimo, todėl didelis jo tankis negąsdina, bet veikiau antrina tai, kuo gyvename? Gal todėl galime sau leisti jame maudytis kad ir dvigubai ilgiau, nei mums siūloma: juk esame galingi miestų liūtai, kuriuos kasdien kažkas nugali.

 

Meluoju, netiesa. Ne nerimo norisi, o tos aukštos sprendimų kokybės, kuria THIS ORDER GOES WRONG visa galva lenkia plačiąsias Lietuvos teatro kūrinių mases. Gero turi būti mažai. THIS ORDER GOES WRONG – irgi tiek pat.