Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“
Spektaklio „Quanta“ (režisierius Łukasz Twarkowski) ir Jono Meko filmo „Requiem“ apžvalga
Publikuota leidinyje „Literatūra ir menas“
Tiek „Quanta“, tiek „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą. Tai kūriniai-mąstytojai, pasižymintys šveicariška ar amerikietiška laikysena; jų kieme žydi gėlės, o horizonte boluoja tykūs kalnai. Man šie du kūriniai – turbūt meniškai tiksliausias laikmečio ir mūsų nusigandusių veidų atvirukas.
Arklių ir omarų užkalbėtojai
2023-2024 m. teatro sezono apžvalga
Publikuota portale „Menų faktūra“
Jeanas teigia akimirksniu supratęs, kad lėktuvo sparnai yra klaida, ir galbūt mes, gyvenantys 2000-aisiais, jau atradome ką nors visiškai kito, Jeano laikams dar neįsivaizduojamo, kas galėtų pakeisti sparnus. Bet neatradome, Jeanai. Lėktuvai vis dar turi sparnus. Teatruose vis dar statomos tavo pjesės. O joms iliustruoti vis dar naudojamos arklio galvos. Beveik tokios pat, kokias tu naudojai savo filme „Orfėjo testamentas“. Tiesa, tos galvos net ir mūsų laikais atrodo pritrenkiančiai. Vis tik to kadro, kuriame žmogus arklio galva ir uodega prasilenkia su tavimi, savo absurdiškumu ir gyvenimišku įžvalgumu, regis, dar niekas nepralenkė. Didžiam tavo liūdesiui ar džiaugsmui – viskas po senovei.
Kuisiai ir du milijonai metų lietaus
Spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ recenzija | Režisierius Antanas Obcarskas
Publikuota portale „Menų faktūra“
„Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ atrodo, lyg į sceną būtų grįžęs tas pats maskuotis dar nemokantis žmogus, kuriam į rankas štai pateko visas Žemės rutulys su visais ledynais, dinozaurais ir nykstančia gyvybe. Panašią likau vienas pasaulyje su kalnais jauseną anuomet keldavo ir mano išvardyti Gyčio kurti vaidmenys: ant jo siaurų ir smulkių pečių masyviai guldavo „Portijos Koglen“ upės, „Švyturio“ tuštumos, Raskolnikovo nusikaltimai ir bausmės. Jis visada nešdavo per daug. Bet visada panešdavo - toks talpus jo psichoemocinis kūnas.
Šokio paveikslas, kuriame yra horizontas
Spektaklio „KARTOTOJAI“ recenzija | Choreografas Emanuel Gat, Kauno šokio teatras „Aura“
Publikuota portale „dance.lt“
Gato judesys – bekontekstis, besiužetis, nuogas, skulptūriškas: iš jo neišskaitysi jokio atpažįstamo naratyvo, kurį galėtum pavadinti socialiniu gyvenimu. Veikiau tai – žmonės-it-gyvūnai, J. S. Bacho ir paties choreografo muzikos fone besiblaškantys žemės paviršiumi, jaučiantys savo kūną, save tiriantys, kartais apžvelgiantys aplinką ir kitus.
Gaja, Mara, La Loba, Švenčionys
Spektaklio „Gaja Mara“ recenzija | Režisierė Ieva Jackevičiūtė
Publikuota portale „Menų faktūra“
Kai turi vaikų, kartais rodosi, kad visi vaikai yra tavo. Arba kad nesvarbu kurie vaikai – visi yra mūsų. Ir kai kas nors kur nors sušunka Mama!, visada atsisuki, nors ir tikrai žinai, kad ieško ne tavęs. Tai – kolektyvinis motinų jausmas. Mūsų ląstelėse glūdinčios mamos. Būtent šis ląstelių lygmuo aktyvus ir „Gajoje Maroje“.
Trys mikronai tikrovės
Spektaklio „RAGANOSIAI“ recenzija | Režisierius Antanas Obcarskas
Publikuota portale „Menų faktūra“
Ir gal net ne tai, kas ten kalbama, yra svarbiausia. O tai, kokia tarp aktorių apykaita ir kiek jie turi temperatūros: jie domisi vieni kitais, jie yra gyvi, o dramaturgines replikas mėto kaip karštą bulvę. Tokios aktorinės gyvybės šiandien matau nedaug.
Visa ta erotika
(LA)HORDE programos ROOMMATES recenzija | Nacionalinis Marselio baleto teatras
Publikuota 7md.lt
Visas ištraukas vienijo purtanti energija – lyg atėjęs į spektaklį būtum ne paniręs į sapną, bet atvirkščiai – pabudęs iš sapno, kuriuo liko gyvenimas, ir patekęs į su niekuo nepalyginamą gyvybę. Ieškau žodžių – kunkuliuoja, plūsta, veržiasi, sprogsta – ir nieko nerandu. Nėra ko rasti – spektaklis ypač jusliškas, neaprašomas, turbūt ir jo patirtys gali būti perduodamos tiktai iš kūno į kūną.
Žmogiška žvėriška plastika
Spektaklio „Transverse Orientation“ recenzija | Choreografas Dimitri Papaioannou
Publikuota portale „Menų faktūra“
Po šito sakinio atsiverčiu spektaklio užrašus, randu du sakinius: „Drugiagalvis nusilenkdamas nusiima galvą. Šitą aš sapnuosiu visada.“
Susitikimas su Meno Kūriniu
Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 2
Štai kodėl jaučiu pavojų siųsti mėgstamą dainą, eilėraštį, citatą, nuotrauką, nuorodą į filmą kitiems: nes tai ne jų susitikimas. Nes tai – tik dabar, tik apie Mus ir Mūsų slaptą suartėjimą su meno kūriniu, kurio būtent tokio niekas kitas niekada nematė ir nepamatys.
Šokis, kurio nėra
Spektaklio „Nematomas šokis“ recenzija | Choreografas Vytis Jankauskas
Publikuota portale „Menų faktūra“
Labai panašų jausmą patyriau Vyčio Jankausko šokyje: lyg šokis čia nesijautė šokiu. Kuo jautėsi - gal nesvarbu: svarbu, kuo ne.
Kritikos rašymo malonumas
Esė portalui menufaktura.lt
Vaizduote paremto kritinio darbo idėja yra būtent atrasti meno kūrinį kaip pasaulį, o ne aprašyti jį kaip statistinį meno vienetą. Taip mąstant, kiekvienas kūrinys atsineša savo atmosferą: įsileisti kūrinį į save ir jį atrasti, sukurti jam jo vieno žodyną yra kūrybingo kritiko privilegija, kuriai pasitarnauja vaizduotė.
Pliušiniai neramumai
Spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ recenzija, „Sirenos'21“ | Rež. Oliver Frljić
Publikuota „7 meno dienos“
Vis dėlto į akis pirmiausia čia krinta ne vienpusė europocentristinio mąstymo kritika, bet animaciniams filmams būdingo scenų primityvumo poveikis: viskas aišku kaip dukart du, o vis tiek išeina penki.
Kūnai, varikliai, skysčiai
Spektaklio „Flesh“ recenzija, „Sirenos'21“ | Rež. Franck Vigroux
Publikuota menufaktura.lt
Čia spektaklis ir baigiasi. O tokia jo pabaiga neleidžia išeiti iš proceso. Iš spektaklio išeini, iš savo būklės – ne, nes ji ne baigėsi, o buvo pertraukta iš paveikslo iškritusių figūrų. Su kuriomis dabar neaišku, ką daryti.
Prisijaukinti visuomenę
Spektaklio „Šventė“ recenzija | Rež. Kamilė Gudmonaitė
Publikuota „7 meno dienos“
Baigdama šią recenziją aš suvokiu, kad nerašiau jos apie spektaklį. Rašiau apie žmones.
Circus-trauma, soliaris, vandenynas
Spektaklio „Soliaris 4“ recenzija | Rež. Grzegorz Jarzyna
Publikuota menufaktura.lt
Grzegorzo Jarzynos režisūra veikia sapniškai: ji kaip sapnų mašina tik generuoja impulsus, užuominas, reginius, prisilietimus, kad dirgintų, kaip dirgina muzika – nepaaiškinamai, kūniškai, emociškai. Ji veikia taip, kad prisirištum ir į žiūrovo kėdę atsitemptum savo gyvenimą, nes čia visur prikaišiota jo ženklų ir pavidalų.
Kam mums reikia sunkaus teatro?
Esė portalui menufaktura.lt
Man pačiai natūraliai kilo paraleliniai klausimai: ar tada išeina, kad filmai apie holokaustą reklamuoja holokaustą, ir kurti tokius filmus pavojinga, nes visuomenė gali imti mokytis holokausto meno? Vėliau išgirdus klausimą apie tokios medžiagos tikslinę auditoriją, savaime piršosi atsakymas: matyt, spektaklius apie savižudybę žiūri savižudybių mylėtojai, o filmus apie holokaustą - holokaustų mėgėjai. Atleiskite už ironiją. Bet drauge ir neatleiskite. Jaučiu poreikį pasikalbėti apie sunkias temas meno lauke.
Kurti kažką
Esė kultūros ir meno žurnalui NEMUNAS
Nutylėsiu kraupią nuojautą, kad silpnesnio kūrybinio pajėgumo menininkai stinga idėjų, todėl buria grupes ir dedasi kuriantys populiariu, nors iš tiesų kažin ar ne individualių įžvalgų badą rodančiu būdu. Nenutylėjau.
Anapus Irano
Spektaklio „Irano konferencija“ recenzija | Rež. Artiom Rybakov
Publikuota verslozinios.lt
Nes šie žmonės gyvena šiais laikais, šiuose vakaruose, nes jie yra gyvi, jautrūs, žmogiški ir absoliučiai netobuli. Netobuli net gal ne daniškai, netobuli kažkaip lietuviškai. Ir tai – viena svarbiausių spektaklio verčių.
Alisa kaip miestas
Spektaklio „ALISA“ recenzija | Rež. Antanas Obcarskas
Publikuota menufaktura.lt
Kartais norisi parašyti recenziją ne apie spektaklį, bet apie aktorių spektaklyje. Arba apie personažą. Pavyzdžiui, Alisą. Arba Aistę Zabotkaitę, atliekančią Alisos vaidmenį. Bet recenzija apie vieną Alisą nuskriaustų likusią karalystę, arba Paryžių. Todėl, sakykim, apsimesiu, kad rašau apie režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį „Alisa“, kuriam pjesę sukūrė filosofas, dramaturgas Laurynas Adomaitis. Apsimesiu, kad man rūpi paminėti, jog spektaklis pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip pat apsimesiu, kad man rūpi, jog spektaklyje „Voicekas“ kartu jau dirbę menininkai tęsia pasaulio tempui prieštaraujančio lėto, mąslaus, kalbiškai masyvaus ir neįkyriai magiško teatro liniją. Bet iš tiesų nerūpi – ketinu nesustodama kalbėti apie Alisą.
Istorijos, kurių nebuvo
Autobiografiškumas mene kaip savęs konstravimas |
Publikuota menufaktura.lt
Didžiausias paradoksas – autobiografijose cituojami pokalbiai niekada neįvyko, mat yra sukuriami remiantis prisiminimo atmosfera (dažniausiai emocine), bet ne realybe. Iš tiesų niekada neįvyko ir visi autobiografiniai įvykiai – bent jau tiksliai taip, kaip yra aprašomi, – jie liko praeity mums nepasiekiami, o aktyvuodami juos mes kuriame naują – meniškai įformintą, bet niekada iš tiesų negyventą – gyvenimą.
Holokaustas, kuris vaikšto šalia vaiko veidu
Spektaklio „Austerlicas“ recenzija | Rež. Krystian Lupa
Publikuota verslozinios.lt
„Visos istorijos aimanos užimtų neapsakomai daug laiko.“ Mes tai labai gerai suprantame. Todėl holokaustas šiandien mums – tiktai architektūra.
Šalto teatro teritorija: R E S P U B L I K A
Spektaklio „Respublika“ recenzija | Rež. Łukasz Twarkowski
Publikuota menufaktura.lt
Respublikoje niekas nežino, kas vakar ėjo gulti paskutinis. Niekas nežino, ar čia jie gyvena tą gyvenimą, ar gyvenimas pradėjo gyventi juos. Visi afigienai nerimauja. Bet kai šoka, tai ne. Nenerimauja. Kažkas mokosi susifokusuoti, kad atsiknistų nuo savęs. Kažkas tekant vandeniui, krentant peiliui, šakutei, šaukštui prisimena mamą. Daugelis kasdien nueina po trisdešimt tūkstančių žingsnių. Kažkas sako: ežerai, kurie išdžiūvo, jau niekada niekada nepasikartos. Kažkas nežino, kaip padaryti, kad būtų meilės. Kažkam galvoj atsiveria platybės, kažkam kitam kyla žemės temperatūra, kažkam trečiam duodama galimybė iš galvos ištrinti abejonę savimi. Respublikos dramaturgija – intuityvi, nesvarumo būsenos.
Peizažas, kuris laukia
Patirties „Glaistas“ recenzija | OPEROMANIJA
Publikuota „7 meno dienos“
Paskutinėje „Glaisto“ frazėje – WHAT ELSE? – atrodo, getas tik prasideda. Ir kaip tik čia baigiasi žodyno plotis: žodžių nėra. Galvoju, ar būtų galima sugalvoti dramaturgiškai tikslesnę pasakojimų apie Holokaustą pabaigą. Jau pagalvojau. Ne.
Kenkėjų ugdymas
Spektaklio „Kalniukas“ recenzija | Rež. Lera Surkova
Publikuota 15min.lt
Ypač pasigėrėtinos pūgos su anomalijomis – milžiniškais siluetais, lėtai slenkančiais Sibiro ar ko ten sniegynais.
Kelias per kūną
„Nematomi kraštai“ festivalyje „Kitoks“ | „Livsmedlet Theatre“
Publikuota „7 meno dienos“
Nuoga aktorių oda keliaujantys miniatiūriniai pabėgėliai (norisi sakyti – pabėgėliukai) į kiekvieną kūno dalį žvelgia paskutinį kartą. Jie keliauja iš kūno į kūną, iš vienos galūnės į kitą, kad pasiektų žemyną, kuriame bus saugūs. Arba tiesiog – nevyniojant į vatą – kad pabėgtų, nebesvarbu, ar bus koks nors kada nors krantas.
Aš esu tekstas
Festivalio „Sirenos'19“ apžvalga |
Publikuota „7 meno dienos“
Gyvename laikais, kai klesti vadinamoji culture of me – asmeniškumų kultūra. Vartojame asmenines istorijas kaip galimybę išgyventi kokią nors tiesą. Tiesą ne kaip objektyvų, pamatuojamą faktą apie pasaulį, bet kaip autentišką subjektyvią kito patirtį. Be visa ko, trokštame šia kokia nors tiesa pasitikėti ir sveriame ją ne itin patikimu, bet guodžiančiu žmogus kalba nuo savęs rodikliu. Galbūt dėl to, kad esame pasiklydę informacijos srautų kosmose, galimybė žinoti, kad tai, ką girdi, yra nors mažutė subjektyvi tiesa, tampa kaip niekad vertinga. Patirties mainai, istorijų pasakojimai tampa svarbesni už objektyvias žinias, nes juose susiduriame su giliausiomis žmogaus buvimo dalimis: juk jei nusprendžiau papasakoti, vadinasi, yra ką.
Sapnas Lukiškių tamsoje
Spektaklio „Sapnavau Sapnavau“ recenzija | Rež. Kamilė Gudmonaitė
Publikuota menufaktura.lt
Labai ilgai juodame viršelyje stebiu baltas raides, išrašytas didžiosiomis: SAPNAVAU SAPNAVAU, ir suprantu, kad pradėti norisi nuo pavadinimo, kuris visų pirma – apie mus, žiūrovus, nieko nemačiusius, viską sapnavusius ir, bijau, sapnuosiančius vėl, išsiskirsčius nakčiai po vieną. Kuris visų antra – apie juos, kalinius, lyg per sapną kažką užmušusius, lyg sapne gyvenančius ir dažniau nei mes sapnuojančius velnią, kuris yra mažas mažas, bet jo baisu baisu.
Kažkur, viskam pasibaigus, sūpynėms supantis
Šiuolaikinio šokio spektaklio „Titanai“ recenzija | Euripides Laskaridis ir „Osmosis“
Publikuota dance.lt
Visą spektaklį kamuoja noras šituos transformuotus kūnus liesti pirštais – kad iššoktum reljefą, kad atrastum save, įkritusį gal į burną, užlindusį gal už akies voko, ištatuiruotą gal ant šlaunies. Nesvarbu, kokį, svarbu, kad save: nes čia vyksta tai, kas išmėgina mūsų buvimą žmogumi. Žmogumi kaip rūšimi, kuri vis dar tiki, kad vienaip ar kitaip yra didinga.
Mirties šypsenos
Šiuolaikinio cirko spektaklio „L’Absolu“ recenzija | Boris Gibé
Publikuota menufaktura.lt
Prieinu išvados, kad Boris Gibé nėra žmogus. Gal vabalas, ropojantis ant stiklo, gal žuvis, nardanti smėlyje, gal mirusysis, kuriam nebereikia kvėpuoti, nebereikia bijoti ugnies ir kritimo.
O jeigu bus, o jeigu ne
Spektaklio „TWHYS. THE WAR HASN’T YET STARTED“ recenzija | Rež. Lera Surkova
Publikuota menufaktura.lt
Šitas laiko ėjimas yra skirtas kankinti žmogų: čia žmogus ne stebi įvykių dinamiką, bet užsiima ištisu savęs bauginimu – kas kur ten ryt poryt manęs tavęs mūsų laukia. Beveik visose scenose kalbama o jeigu bus kategorijomis: o jeigu aš sakau, kad tu mano vienintelė; o jeigu būtum aš, ar trenktum nėščiajai į pilvą; o jeigu tėvas sudegins namą; o jeigu ateina karas; o jeigu užėjus į onkologo kabinetą suges absurdo blokas; o jeigu aš visada tavęs nekenčiau; o jeigu mums meluoja per žinias; o jeigu būčiau parūkęs, kai dingo vaikas; o jeigu mano vaiką nužudys?
Miesto desperacija, nerimo rūkas
Spektaklio „This Order Goes Wrong“ recenzija |
Publikuota „7 meno dienos“
Tai – filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.
Juoda pūga
Spektaklio vaikams „Sibiro haiku“ recenzija | Rež. Saulė Degutytė
Publikuota menufaktura.lt
Kūrėjos įrodo, kad vaikų dėmesiui patraukti nebūtini nei pimpačkiukai (geltoni vienaląsčiai, kurių pilnos maximos), nei olofai (sniego senio kultą atnaujinę tirpukai-kvailiukai). Ir niūrumo estetiką šlovinanti komiksų knyga Sibiro haiku (dailininkė Lina Itagaki), ir spec. efektais neužgriūnantis spektaklis tuo pačiu pavadinimu subtiliai, kiek grubiai, tačiau giliai įvelka vaikus į Sibiro platybes ir duoda jiems čia pasižmonėti.
Eplepsi? Ne. Tance.
Spektaklio „Durys“ recenzija | Rež. Jo Strømgren
Publikuota menufaktura.lt
Jei Strømgreno sociumas – susitraukęs, konservatyvus, einantis visada kažkam iš paskos, Crimpo – išdidėjęs, individualizuotas, sprogstantis pats nuo savęs. Crimpo herojai nesusikalba, nes yra įklimpę šiuolaikybės sraute; Strømgreno žmonės apie šiuolaikybę iš viso nėra nieko girdėję. Tačiau abiejuose spektakliuose regime nesusikalbančius kalbėtojus ir jausmą, kad viskas nėra gerai. Nėra ir nebus – nepaisant kalėdinių vakarienių, šokių, būriavimosi prie laužo.
Apie gyvenimą, kuris buvo vakar
Spektaklio „Autonomija“ recenzija | rež. Árpád Schilling
Publikuota menufaktura.lt
Bet „Autonomijoje“ niekas nesijuokia. Kodėl? Nes nejuokinga.
Tamsos būtybės
Spektaklio „Juoda saulė“ recenzija | Rež. Łukasz Twarkowski, „Identity Problem Group“
Publikuota menufaktura.lt
Po kulminacijos laukia išrišimas – juodo horizonto lėtas pakilimas, grąžinantis kelias dešimtis šviesos ratilų, kurie suskausta fiziškai – akis norisi dengtis ranka, suktis į kitą pusę. Tada pamažu imi gręžiotis į šviesą ir vis tikrintis, ar dar skauda, ar jau galima. Ir kai jau galima, pamatai visus tuos juodus siluetus, kurie gulėjo greta, išsidėstę tau nežinoma schema. Užplūsta nepaaiškinamas ilgesys – gal tiems siluetams, gal šviesai, gal tuštumai.