Apie gyvenimą, kuris buvo vakar

Spektaklio „Autonomija“ recenzija | rež. Árpád Schilling
Publikuota menufaktura.lt

 

Išėjus iš naujausio Árpádo Schillingo spektaklio „Autonomija“ Jaunimo teatre, galvoje skambėjo tik vienas klausimas: kelinti dabar metai? Ar dar neatėjo tie laikai, kai sutrikusio šeimos aparato analogiją scenoje galėtume išreikšti kokiu nors du tūkstančiai aštuonioliktųjų būdu? Būdu, kuris nesisietų nei su senu pianinu, nei su išsiderinusiu pianinu, nei su išardytu pianinu, nei su visa šeima, dalyvaujančia pianino sugrojimo iki paskutinio ceremonijoje? Kas kartą, kai muzikos instrumentas į sceną nešamas ne tam, kad juo kas grotų, bet dėl to, kad jis pilnas akivaizdžių asociacijų (ypač – disharmonijos, pamirštos paskirties, stygų – ir ne tik širdies, bet ir trejeto prasme: juk kiekvienam klavišui priklauso po tris stygas, o ir brolių čia turime tautosakinę trijulę!), apima niūruma ir neviltis. Niūruma – nes dėl muzikalios prigimties gaila visų scenoje niokojamų instrumentų; neviltis – nes kūrėjų komanda nesugalvojo nieko konceptualiai naujo, ir pianino apgultimi išreiškia vakardienos, vakarmetų, vakargyvenimo vizijas.

 

Tai štai, prieš akis – it pamirštas instrumentas sutrikęs šeimos aparatas. Sutrikimai čia – tipiški: nuoskaudos, priekaištai, priekabės, žodžiu, eilinės povandeninės šeimos srovės. Matome tris sūnus, kurių vienas – Afganistano patirties pakirstos neadekvačios tapatybės (Aleksas Kazanavičius); kitas – šeimos prisitaikėlis, nuleista galva sekantis tėvuko pėdomis (Andrius Bialobžeskis); trečias – tylenis katalikas, turintis vilčių pas Dievulį atvesti bent neadekvatųjį broliuką (Lukas Petrauskas). Matome jų tėvą verslininką (Valentinas Masalskis), kurio susireikšminimas siekia ne tik namų, bet ir valstybės sienas, o reikšmė kyla visų pirma iš neva didvyriškų jo tėvo karo metų poelgių, visų antra – iš susigrąžintos valstybinės autonomijos ir prasidėjusio kapitalizmo, leidusio klestėti. Yra dar anūkas (Simas Lunevičius), kuris, be abejo, nori filmuoti Fluxus dvasios filmą, seka Jono Meko, Jurgio Mačiūno pėdomis ir – o staigmenų staigmena – nori mekiškai filmuoti savo šeimą. Yra ir šiokių tokių moteriškių, kurioms paskirtas vaidmuo vos vos: šitas vaidmuo susideda iš buvusiam vyrui patarnaujančios, į tautosaką vis nukrypstančios žmonos (Janina Matekonytė) ir jos draugių; naivios, trapios anūko draugės; žmonos – pradedančios alkoholikės ir žmonos nr. 2 – nuolaidžios sutuoktinės; bei nedidelį nukrypimą nuo įprasto vaikiškumo reprezentuojančios mergaitės (Viktorija Kuodytė). Teatleidžia man antras patarnaujančios žmonos vyras ir verslininko padėjėjas – jie čia tik yra, bet jų beveik nematyti (taigi išeina, kad nematyti Petkevičiaus ir Gavenonio, o kad nematytum tokio kalibro aktorių, reikia labai pasistengti).

O kas matyti? Tiesą sakant, girdime žodžius, bet nėra nė vieno sakinio; matome puikius aktorius, bet nėra nė vieno vaidmens. O ketinimų būta masyvių: per šeimos negalias aptarti tautos elgseną, paliesti karo, holokausto, partizanų, Afganistano skaudulius, nusivylimą valdžia, socialinę nelygybę, kartų nesusikalbėjimo, moterų diskriminacijos temas. Pačiomis svarbiausiomis režisierius skelbia autonomijos, laisvės temas, tačiau jų mastas niekaip neįtelpa į šį senamadišką, liūdną, daug šlapdribos mačiusį šeimos batą.

Tai – spektaklis-atvirukas: atvirukuose tik matome, kas gyvena namuose, bet negalime nieko pažinti, negalime suprasti, kokiomis kryptimis vaikšto socialiniai, psichologiniai namiškiai. Taip ir spektaklyje – trūksta dramaturginės raidos (teksto pagal aktorių improvizacijas kūrėjai – Árpád Schilling ir Ildikó Gáspár), veiksmų pagrįstumo, motyvų elgsenai, jausmams, charakteriams. Aktoriai čia tarsi susigėrę į sienas: jų – tik padriki balsai, bet ne veidai, tik fragmentiškos nuoskaudos, bet ne istorijos. Niekas nesako, kad taip negali būti – ir gali, ir šiandien yra dažna; bet čia nėra tos erdvę užpildančios atmosferos, kuri detales įprasmina, įvietina; nėra visa siejančios energetikos ir buvimo pojūčio, kuris galėtų pateisinti sprendimus. Kaip tik atvirkščiai – matome įprastą draminio teatro trijulę: reprezentaciją, signifikaciją, informaciją.

„Autonomija“ savo forma ir tuo pačiu po visko kilusiu kelinti dabar metai šiek tiek priminė Gintaro Varno spektaklį „Natanas išmintingasis“ (KNDT). Čia sunkiai įsivažiuojantis veiksmas pirmos dalies pabaigoje staiga užmeta kabliuką ir pradeda mintį apie religijų artimumą, tačiau antroje dalyje minties neišplėtoja, o pereina į santykių peripetijas ir juoką keliantį aiškinimąsi, kas kieno dukra, kas kieno brolis. „Autonomijos“ antroje dalyje kas kieno virsta į kas ką: kas guli miręs, kas neguli; kas padarė, kad gulintieji gulėtų, kas nepadarė; kas dalysis palikimą, kas nesidalys. Bet iš esmės lygiai taip pat pamirštami visi pirmoje dalyje pradėti sakiniai, ir – kas liūdniausia – galutinai išblyškinami ir taip blankūs personažų bruožai. Vienintelei Viktorijos Kuodytės Viktorijai pavyko sukurti bent kiek ryškesnę mergaitišką gyvybę. Nors jai leista tik padainuoti ir pasikeikti, vis dėlto ji čia tampa svarbiausiu autonomiškumo – kaip savarankiško ir atitinkančio tik savo paties veiksmų planą sprendimų priėmimo – simboliu. Kuris, beje, nuvilia kaip paprasčiausias dramaturginis būdas įkūnyti laisvę: per vaiką, ir juolab – per kitokį vaiką.

Žiūrėdama „Autonomiją“, prisiminiau keletą kitų spektaklių. Visų pirma, Gintaro Varno „Tolimą šalį“ (drauge – ir Xaviero Dolano filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“), kurioje buvo justi tikroji sielos autonomija, išryškėjusi būtent šeimos vandeny. Taip pat Oskaro Koršunovo „Ugnies veidą“, labai aštriai kalbantį apie sutrikusią šeimos kraujotaką. Dar Krystiano Lupos „Didvyrių aikštę“, kur taip pat buvo sriubos, bet koks buvo jos valgymas, kokie buvo jos valgytojai, kokia įtampa šiuos valgytojus krėtė! Galiausiai į galvą atėjo Kornélio Mundruczó „Gyvenimo imitacija“, kur griuvo senasis gyvenimas, anų dienų pamatas. Visos šios temos kliudomos ir „Autonomijoje“, tačiau čia neliečiamas žiūrovas. Atvirukas žiūrėtojo neįsileidžia – nusibarsto miltais, cukraus gabaliukais, nusitaško vandeniu iš kibiro, nusikloja kilimais ir lapais, bet lieka kažkur kitapus stebėtojo, lyg kalbėtų vandeny ir vietoj prasmių matytume tik oro burbulus.

Vienintelis man kylantis klausimas šiandien – jei režisierius dramaturgiją kūrė remdamasis aktorių pasakojimais, jei kėlė autonomijos kaip pamatinės Lietuvos vertybės temą, jei norėjo šią suirusią šeimą parodyti kaip mūsų tautos mažo mastelio žemėlapį, kaip mūsų tautos ligotą, jautrų santykį su istorine praeitimi, kodėl galiausiai buvo pasirinkti tokie šabloniški, tokie nieko naujo, tokie kiek galima punktyrai? Vienintelis atsakymas, ateinantis į galvą, – tai tėra juokas iš savęs pačių, iš tų lietuviškų stigmų, kuriomis grindžiame savo autonomiškumo jausmą.