Arklių ir omarų užkalbėtojai
2023-2024 m. teatro sezono apžvalga
Publikuota portale „Menų faktūra“
* Niekada nežiūrėkite rimtai į sezono apžvalgas. Tai tėra subjektyvios vieno žmogaus mintys, galbūt visiškai atsitiktinai kur nors nuėjusio ir kur nors visai netyčia nenuėjusio.
** Galbūt tai ir nėra sezono apžvalga. Galbūt tai tiesiog darbai, į kuriuos nueičiau antrą kartą. Tų, į kuriuos neičiau, neminėsiu: vis dėlto vasara, reikia paisyti geros nuotaikos etiketo.
—–
Rašydama lietuviško (ar, tiksliau pasakius, šįkart beveik vien vilnietiško) teatro sezono apžvalgą, žiūriu Jeano Cocteau „Jean Cocteau speaks to the year 2000“. Stabteliu toje vietoje, kur jis kalba apie Gabrielio Voisino lėktuvų statyklą. Jeanas pasakoja pakláusęs Gabrielio, kodėl jo naujausi lėktuvai atrodo mažiausiai pavykę. Gabrielis atsakė: „Tai labai paprasta – mes padarėme klaidą. Pradėjome nuo sparnų. Kitaip tariant, nesukūrėme nieko, kas atitiktų ratą. Būtų tas pats, jei pirmosioms mašinoms būtume sukūrę ne ratus, o mechanines kojas“. Jeanas teigia akimirksniu supratęs, kad sparnai yra klaida, ir galbūt mes, gyvenantys 2000-aisiais, jau atradome ką nors visiškai kito, Jeano laikams dar neįsivaizduojamo, kas galėtų pakeisti sparnus.
Bet neatradome, Jeanai. Lėktuvai vis dar turi sparnus. Teatruose vis dar statomos tavo pjesės. O joms iliustruoti vis dar naudojamos arklio galvos. Beveik tokios pat, kokias tu naudojai savo filme „Orfėjo testamentas“. Tiesa, tos galvos net ir mūsų laikais atrodo pritrenkiančiai. Vis tik to kadro, kuriame žmogus arklio galva ir uodega prasilenkia su tavimi, savo absurdiškumu ir gyvenimišku įžvalgumu, regis, dar niekas nepralenkė. Didžiam tavo liūdesiui ar džiaugsmui – viskas po senovei.
Iš tiesų, mąstydama apie praėjusį teatro sezoną, supratau, kaip esu išsiilgusi teatrinės vaizduotės. Pastarojo laiko tendencijos – analizuoti scenoje asmenines problemas, tyrinėti save kaip meno objektą, nešti į sceną dokumentines istorijas, sugaudytas akcijos „renkame istorijas spektakliui“ metu, nagrinėti tikrovę, ją reprezentuojant tiesiai ir ūkiškai, skaitant apie ją paskaitą ar tiesiog paleidžiant vaizdo / garso įrašus, ir visa tai kurti tuštumos sindromo kamuojamose erdvėse – tai kurti nykų teatrą. Toks teatras mus veikia tiek, kiek gebame įsijausti į kitą žmogų ir jo istoriją. Kurį laiką toks teatras buvo labai įdomus, nes atrodė nuogas, pažeidžiamas, intymus, buvo antitezė dideliems draminiams pastatymams, atvedė į sceną tikrą žmogų ir sukiojo jį kaip eksponatą, leisdamas gerai apžiūrėti kiekvieną linkį ir vingį. Bet kai tokių eksponatų pasidarė daug, ėmė rodytis, kad teatras, neturėdamas ką pasakyti, tiesiog įžūliai naudojasi žmonių arba savo paties istorijomis, nes jos savaime yra tokios sodrios ir taip mus svaigina, kad galima nebedaryti nieko kita. Nieko, iš ko gimtų meninis poveikis. Fantazija. Sapnas.
Gal viskas gerai. Gal tik aš pasiilgau sapnų. Ir gal dėl to vienas iš mano šio sezono favoritų – visiškai neasmeniškas ir nedokumentiškas Žilvino Vingelio „Orfėjas“ pagal Jeano Cocteau pjesę (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras). Vingelis į jaunąją lietuvišką sceną pagaliau atvedė tikrą, grynakraujį, neišoperuotą siurrealizmą. Nepaisyti loginių dėsnių, atsiduoti pasąmonei, atsisakyti ką nors aiškinti ir rodyti absurdą – tai siurrealizmo tiesos, kurios šiame spektaklyje ir apskritai Vingelio kūrybinėje visatoje gyvena gerai. Džiugu, kad Vingelis neverčia siurrealizmo miegoti su šiuolaikybe – jis neduoda jiems susitikti. Be pretenzijos į sociopolitines aktualijas ir klimato pokyčius, su aiškiu ir visišku atsidavimu grynajai vaizduotei, – man rodos, tokiam spektakliui atsirasti lietuviškoje panoramoje reikėjo kaip tik dabar. Beje, bilietų į jį gauti vos po pirmojo rodymo buvo beveik neįmanoma. Nestebina – pagaliau kažkas kviečia mūsų sąmonę ir protą žaisti, perprasti nesuprantamas taisykles, įnorminti tai, kas nuostabiai nenormalu. Panašūs linkėjimai keliauja ir Gintaro Varno spektakliui „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, o ypač tam, ką grynai dadaistinės nuotaikos padarė iš aktorių Miglės Polikevičiūtės ir Elzės Gudavičiūtės.
Visai kitoks, nors irgi neasmeniškas ir nedokumentiškas, buvo Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Visa ta poveikio fejerija, į kurią žiūrovą panardina Ross, nustebina labiausiai tuo, kad nieko neprikiša, nemoko, neverčia kaltės už suvalgytą omarą. Daugiausia čia smūgiuojama iš pirmo žvilgsnio sunkiai susirišančiais dramaturginiais šotais, kurie tik išėjus iš spektaklio susijungia į vieną visuminį spazmą. Apie ką jis? Nors šitoje omarų šventės atmosferoje gal ir sunku tuo patikėti, jis – apie visų mūsų negražųjį skausmą. Tą, apie kurį niekam nepapasakosi, nes neskamba nei melancholiškai, nei ilgesingai. Dažniausiai kaip tik taip nesubtiliai, kaip būnant vaiku iš arti žiūrėti į tėvo lytinius organus. Ross visada turi ką pasakyti ir operuoja pjaudama auditoriją ten, kur geriau nereikia.
Iš kitos pusės prie žmogaus prieina Priitas Pedajasas spektaklyje „Šuo ir beždžionė“ (OKT / Vilniaus miesto teatras). Net baisu pagalvoti, kad šiame darbe aktoriai iš tiesų vaidina gyvūnišką prigimtį, – kaip kokioje vaikų darželio šventėje, – tikrai šunį ir tikrai beždžionę. Bet reikia pamatyti, kokia įtaiga jie valdo savo pasaulį – čia seki kiekvieną judesį, nes jie (o ypač Beždžionė) sunkiai prognozuojami ir vienas kitą nužudyti gali tiesiog ką nors tuščiai maigydami. Ne mažiau ryškiai nei instinktų nenuspėjamumas spektaklyje suskamba ir tema „dingo šeimininkas“, – kaip spengiantis jausmas, kad staiga ir visam laikui buvo atimta tai, iš ko susidėjai visas tu. Kas tai bebūtų – vis tiek smaugia.
Iš ko susideda visa ji, savo pačios kurtame judesio monospektaklyje „Kraitis“ nagrinėja Giedrė Kirkilė. Ironiškai žvelgdama į „tu numegzk man, mama, kelią“ aktualijas, Kirkilė įvynioja žiūrovą į sveiką, iš savęs juoktis gebančią sceninę savistabą. Choreografė, šokėja stulbina drąsa pateikti save be glazūros ir pagražinimų. Atrodo, jai pačiai smalsu, kas iš jos toje scenoje gausis. Bet smalsu ne dėl noro „pasirodyti visu gražumu“, o dėl kažko visiškai atvirkščio, artimesnio jausmui „kas apskritai čia su mumis visais dedasi?“. Be prievartos sau ir žiūrovui, be apsimetinėjimo, Kirkilė kviečia pakelti dokumentus ir pasižiūrėti, ar tikrai esame tokie suaugę, kokiais dedamės, ar vis dėlto iš tėvų perėmėme tik blynų receptus ir mezginių raštus, o gyventi mūsų taip niekas ir nepamokė.
Panašiai nieko taip ir neišmokusi atrodė ir Jono Kuprevičiaus spektaklio „Bėgūnė“ (Valstybinis jaunimo teatras) herojė. Tai – aktorės Aldonos Vilutytės kuriama fragmentuota Olgos Tokarczuk romano „Bėgūnai“ sąmonė, kurioje Olgos ir bėgūnų tarytum buvo mažiau, nei pačios Vilutytės. Vis dėlto absoliučiai netikėtu rakursu atsiskleidė bėgūniškumo tema: visą spektaklį čia tarsi bėgama nuo to, kad reikia suvaidinti spektaklį – vadinasi, pasakyti kažką apie save, kažką apie gyvenimą, surinkti ir ištarti labiausiai rūpimas romano eilutes. To noro pabėgti nesimato plika akimi – herojė tartum puikiai tvarkosi, randa, ką pasakyti, palaiko dėmesį. Vis dėlto tai, kas tvyro už žodžių, primena gimtadienių jausmą – kai visi susirenka dėl tavęs, o tu, kaip tyčia, nieko nenori. Visą laiką desperatiškai ieškojusi, kaip dabar su jumis visais būti, paskutinę akimirką Vilutytės Ji ima tiesiog būti, – ir šitos akimirkos verta laukti visą spektaklį. „Bėgūnės“ kulminacija sutampa su pabaiga. Tai – labai retas, labai malonus teatrinis jausmas: išeiti iškart po sprogimo, su sprogimu.
Dar vienas beveik monospektaklis, iš kurio išėjus sproginėjo viduje, buvo Antano Obcarsko „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Šiame darbe, visai kitaip nei Ross „omaruose“, atvirai ir be skrupulų moralizuojama gyvūnijos išnykimo ir lėto žmonijos susinaikinimo klausimais. Bet tai suveikia ne didaktiškai – kūrinys išplečia sąmonę, išdidina mąstymo mastelius ir išleidžia namo su kažkuo labai jautriu – Filipinų krokodilais, kiaulianosiais vėžliais, Dovydo elniais. Dar viena šio darbo vertė – aktoriaus Gyčio Ivanausko sceninė vienatvė. Reikia pamatyti, kaip jis tai daro – ir kaip nieko kito, ko ten dar yra, nebeprireikia.
Arti gamtos – mat scenoje yra grybų, o šokėjų kostiumų klostės primena ūmėdžių lakštelius – laikosi ir spektaklio „Match 3“ choreografė Vilma Pitrinaitė. Tai – išskirtinai konceptualus šokio darbas, kuriame nagrinėjamas trijų moteriškų šokančių kūnų požiūris į save ir į kitus šokančius kūnus. Ir daroma tai be poezijos ir metaforos – tiesiog kūniškai, ieškant ryšio su savimi ir kitomis, dažniausiai to ryšio nepagaunant ir paverčiant tai nepadailintu žmogiškumu. Čia nėra nei pakilių šypsenų, nei tobulai laikomo stuburo – veikiau tikri veidai ir tikros nugaros, atėjusios čia ne pasirodyti, o išbūti. Su kojomis, kurios duotos, su kažkada patemptais raiščiais ir kitomis istorijomis, kurios mus padaro mumis.
Kas, ką ir su kuo padarė numirdamas – apmąstė vos keletą kartų trumpam atidarytoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje parodyta Kamilės Gudmonaitės, Dominyko Digimo bei Barboros Šulniūtės taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Tiesą pasakius, ilgai svarsčiau, kodėl šis spektaklis neišeina iš galvos, nes jame mane paveikė tik Digimo muzika ir Šulniūtės vaizdo projekcijos, o visuma – tiek režisūrinė, tiek dramaturginė – pasirodė per mažai apdorota, pernelyg tiesmuka. Priežastį galbūt atradau žiūrėdama Romeo Castellucio spektaklį „Bros“ Klaipėdos dramos teatre (jame, tiesa, dalyvavo daugiau kaip dvidešimt lietuvių vyrų) ir mąstydama apie erdvės poveikį teatro kūriniui. Į nedidelę, nors ir atnaujintą, Klaipėdos sceną sutalpintas spektaklis atrodė taip, lyg į akvariumą būtum supylęs vandenyną. Techniškai tarsi viskas tilpo, bet spektaklis negalėjo kvėpuoti, trūko erdvės vizualiai ir mentaliai jam išplisti; aukščio, į kurį galėtų išgaruoti kūrinio svoris. „Dalykuose“ įvyko atvirkščiai – čia veikia vien žmogaus figūros santykis su jį supančiais aukščiais ir pločiais. Muzika, vizualumas ir lėtas, dažnai specialiai nereikšmingas žmonių judėjimas scenos masyve savaime sukūrė peizažą, kurio neįmanoma atsikratyti: dienos eina, o jis tęsiasi. Panašiai manyje užsibuvo ir Emanuelio Gato šiuolaikinio šokio spektaklis „Kartotojai“ (Kauno šokio teatras „Aura“) – savo jausmu, kad žiūri į miesto aikštę, kur kažkas kažką veikia, šoka, gyvena, galiausiai net nebesvarbu, kas ir ką, – savitas ne dalyvio, bet stebėtojo jausmas kažkaip jaudinančiai laikosi.
Jeanas Cocteau jau minėto filmo-paskaitos „Jean Cocteau speaks to the year 2000“ tolesniame kadre sako: „Pirmenybę visada teikiau mitologijai, o ne istorijai. Nes istorija sukurta iš tiesų, kurios galų gale virsta melu, o mitologija – iš melo, kuris galiausiai tampa tiesa“. Po šio teatro sezono supratau, kad ir man pačiai šiuo metu įdomiau susikurti tiesą iš melo – pasakos, fantazijos, metaforos, sapno. Įdomiau pamatyti žmogų arklio[1] galva ir pagalvoti ką nors apie gyvenimą, o ne pamatyti scenoje tą patį gyvenimą, kurį gyvenu, ir darkart apie jį ką nors pagalvoti. Kita vertus, man regis, šių metų teatre užteko ir mitologijos, ir istorijos: kiekvienas galėjo išsirinkti savo arklį, parašiutą, grybą, siūlą, omarą ir taksofoną.
[1] Jei jau kalbu apie arklius, dar vieną ypatingą sezono arklį – kaip bado žymę – galima pamatyti Pauliaus Tamolės spektaklyje vaikams „Mano Vilnius mano“ (Vilniaus teatras „Lėlė“).