Susitikimas su Meno Kūriniu
Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 2
Kai pirmą kartą susidūriau su filosofo Hanso Georgo Gadamerio mintimi, kad menas kalba kiekvienam iš mūsų kažką, kas skirta tik mums ir ką suprantame tik mes, mane apėmė noras visur ieškoti tos slaptos žinutės, kuri ateina būtent man būtent tą akimirką iš paveikslo, knygos, muzikos kūrinio, filmo ar spektaklio. Visas menas ėmė rodytis kaip slaptų laiškų perdavimo sistema, kuri veikia turėdama magišką ryšį su mano gyvenimu. Ėmiau blaškytis tarp meno kūrinių vis siekdama pajusti tą patį neįtikėtiną jausmą – kad staiga tarp manęs ir meno kūrinio išnyksta saugus atstumas. Aš nebe žiūrėtoja ar skaitytoja, nebe klausytoja: aš akimirkai ištirpstu, įskęstu tame, su kuo susidūriau. Kaip gerame bučinyje, kaip ežero vidury, ką tik apsivertus ant nugaros ir panirus į vandens tylą. Tose akimirkose slypėjo labai savitas meno vartojimo malonumas, jausmas ateinu, kad prisiliesčiau. Ne kad kažką gaučiau – o veikiau kad susidurčiau su pačia savimi meno kūrinio pasaulyje.
Meno kritika yra mano profesija, ir į meno vartojimą šiandien jau žvelgiu daug komplikuočiau, nei žvelgiau tada, atradusi Gadamerio mintį. Tačiau šalia profesionalaus žvilgsnio į meną visuomet esu ir mama, turinti paaiškinti dukrai, kodėl mes vėl einame į galeriją ir ką veikti ten, kur nėra ką veikti, ir sesuo, jaučianti pareigą atsakyti broliui į klausimą, kam skaityti grožinę literatūrą: juk ji nesuteikia žinių, tik pasakoja istorijas. Kas iš tų istorijų šiuolaikiniam žmogui?
Ir kaip tik kalbėdama su neapsunkintai į meną žvelgiančiais žmonėmis aš vėl ir vėl grįžtu prie Gadamerio, prie jo minties, kad meno kūrinys išsako ne save ir ne menininką – meno kūrinys išsako mus. Jeigu žvelgi į meno kūrinį tokiu žvilgsniu, tuomet pagrindinis kriterijus yra ne viešoji nuomonė apie kūrinį, ne mąstymas naudinga man tai ar nenaudinga, o tas intymus, nenupasakojamas jausmas, kad tu ir kūrinys susitikote. Tuomet visai nesvarbu, ar svečiams gražus paveikslas, į kurį investavai didelę sumą ir kuris šiandien puošia tavo svetainę: ne grožis, o tavo susitikimas su juo yra esmė.
Dar ir šiandien galiu tiksliai nupasakoti kiekvieną paveikslo, į kurį žiūrėdavau mamos kambaryje vaikystėje, detalę: mintinai žinau ne tik spalvas, šviesą, perspektyvą, figūras ir formas. Prisimenu tą paveikslą vidumi – žinau jausmą, kuris apimdavo į jį žvelgiant, nors nemačiau jo daugybę metų. Tai mano paveikslas, kuriame – mano miškas, ir aš tame miške gyvenau. Pagalvojusi apie jį pasijuntu saugi ir rami, kaip ir pagalvojusi apie pasaką, kurios traškančios klausydavausi dienų dienas per patefoną. Kai kažkada terapinėje sesijoje gavau užduotį nupiešti geriausią vaikystės pasaką, piktinausi ir nesupratau, kodėl piešti nemokančio žmogaus prašoma piešti. Bet kai atsipalaidavusios rankos ėmė piešti kažką, kas paskui įgavo tos pasakos – dvidešimčiai metų užmirštos ir toli paslėptos – pavidalus, supratau, kad buvau su ta pasaka susitikusi, nors apie susitikimus tada dar nieko nežinojau. Būdami vaikai, darome tai intuityviai, nes vaikystėje mus supančiuose meno kūriniuose įsikuria mūsų svajonės ir ateities vizijos. Kiek kartų esame vaikščioję paveiksluose, kiek kartų esame mintinai balsu iš paskos kartoję pasaką, kurioje norime gyventi? Kas tai? Pabėgimas nuo realybės? Ne: tai tos realybės praturtinimas, kaip kad lygų kraštovaizdį praturtina ežeras. Juk būtent ežero kontekste suprantame kraštovaizdį buvus lygų.
Kai kas man šauna, kad skaitymas ir kitoks meno vartojimas yra pabėgimas nuo realybės, būnu drąsi atšauti: gal kaip tik skaitydami knygą mes iš tiesų prisimename, kad gyvename. Ir netgi pamatome, kaip tas mūsų gyvenimas atrodo. Nes skaitydami mes kiekvienoje knygoje paišome savo pačių patirčių žemėlapius ir į tikrą susitikimą išeiname tik su tomis knygos mintimis, kurios sujudina mūsų ežerą. Kitaip tariant, knyga mums parodo mūsų pačių vidinę panoramą, svetimais žodžiais apibūdina vidines aktualijas. Būtent todėl visiems toks pažįstamas jausmas, kad kai įsimylime, visos dainos yra apie meilę, kai išsiskiriame, visos dainos – apie išsiskyrimą. Iš meno kūrinių galime atpažinti savo gyvenimo etapus ir būsenas, pamatyti savo vidinės būtybės veidą.
Ir drauge atvirkščiai – vėliau mes prisimename nebe meno kūrinius, net ne jų turinį, o savęs jausmą, savo to laiko pojūtį. Sakykime, kur nors užuodusi mėlyną rankų kremą „Neutrogena“, aš iškart prisimenu Dostojevskio „Idiotą“. Nes kai skaičiau „Idiotą“ (tai būdavo vėlyvos naktys maždaug 2004-ųjų Kauno pakrašty), visuomet tepdavausi rankas tuo kremu, ir skaitymas turėjo kvapą (čia ne reklama, čia detalė, jei kas užsimanytų pauostyti, kuo man kvepia Dostojevskis). Kai kas man primena Albero Camus „Marą“, iškart pajuntu karštį: skaitydavau jį Klaipėdos stotelėse plieskiant vasaros saulei, kaitrai taip svilinant galvą, kad į knygos pabaigą net ėmiau nešioti kepurę. Atsimenu savo to laiko nuogus pečius ir ežiuku kirptus plaukus – šitas mano kūnas užstrigo Alžyre, penktame XX a. dešimtmetyje, kur vyksta „Maro“ veiksmas.
Visi mes turime dainų, knygų, filmų, paveikslų, net spektaklių, iš kurių susideda mūsų gyvenimas. Patirdami meno kūrinį, mes tarsi įamžiname to laiko save: tasai „aš“ lyg tampa kūrinio dalimi, o meno kūrinys tampa mūsų istorijos dalimi. Lygiai kaip žmonės ir vietos.
Prieš savaitę su dukra vaikščiojome M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ieškodamos Williamo Kentridge’o parodos „Tai, ko nepamename“ eksponatų. Paieška užtruko, nes paroda išdėstyta punktyriškai visame muziejuje, po nedidelį plotą, sieną, erdvę, nišą, kurią atrasti turi pats. Dukrai perėjus prie mėgstamos muziejų lankymo dalies „čia nėra ką veikti, negalima nei liesti, nei kalbėtis, nei valgyti, niekas net nesijuokia“, stikliniame koridoriuje aptikau Kentridge’o į vonią lipančios moters paveikslų ciklą. Kiekvienas grafinis paveikslas – tarsi kadras iš filmo, kaip moteris lipa į vonią. Sakau dukrai, pažiūrėk, kaip įdomu. Dukra atšauna: „Mama, čia tiesiog moteris lipa į vonią!“ Aš girdžiu ją ir suprantu, kad ji su šiuo ciklu nesusitiko. Ir negaliu jai žodžiais paaiškinti, kodėl šiame gyvenimo etape su moterimi, lipančia į vonią, susitikau aš. Bet aš žinau tą lipimą į vonią, ir aš žinau, kad paveikslų ciklas kalba man, bet nekalba mano dukrai, kurią tą pat akimirką įtraukė nykštuko dydžio durelės. Jas atidarius buvo matyti keli gipso biustai, gulbė, antis ir jų atspindžiai veidrodėliuose. Šis susitikimas – jos ir tik jos, jame nieko kito nebuvo.
Štai kodėl jaučiu pavojų siųsti mėgstamą dainą, eilėraštį, citatą, nuotrauką, nuorodą į filmą kitiems: nes tai ne jų susitikimas. Nes tai – tik dabar, tik apie Mus ir Mūsų slaptą suartėjimą su meno kūriniu, kurio būtent tokio niekas kitas niekada nematė ir nepamatys.