Trys mikronai tikrovės

Spektaklio „RAGANOSIAI“ recenzija | Režisierius Antanas Obcarskas
Publikuota portale „Menų faktūra“

 

Kartais norisi apie ką nors pasakyti daug gerų dalykų ir vieną blogą. Ir tas blogas taip viską užgožia, kad verčiau lieki nepasakęs nieko. Nes, norėdamas pasakyti ką nors gero, pirmiausia turi pasakyti kai ką blogo, o to girdėti niekas nenori. Bet tik pasakęs kai ką blogo, tapsi laisvas kalbėti apie tai, kas gera. Aš noriu laisvės, todėl kalbėti apie režisieriaus Antano Obcarsko „Raganosius“ (LNDT) pradėsiu nuo… moterų.

Eugène Ionesco pjesėje „Raganosiai“ prie vyriškų vaidmenų aprašymų, kuriems skiriamos pastraipos, apie moteriškus vaidmenis nedaugžodžiaujama: Deizė: jauna blondinė. Ponia Beuf: stambi moteris tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų. Verksminga, uždususi. Amžius, plaukų spalva, emocijos: tai tiek apie moteris. Pjesėje, išskyrus paskutinį dialogą, moterys kalba nedaug. Sakyčiau, apskritai nepasako nieko artikuliuoto. Režisierius Antanas Obcarskas su spektakliui dramaturgiją adaptavusiu Valentinu Klimašausku dar prideda nuo savęs – į moterų replikas sugeneruoja štai tokių vyrų reakcijų: O kas tavęs klausė? O tu žinai, kas yra raganosis? Oho, kokia tu protinga moteris! Moteris „Raganosiuose“ yra grožio objektas, kuris gali sukinėtis įvairiais rakursais. Taip pat jai leidžiama garsiai kuo nors stebėtis, dūsauti, šluostyti taures, atnešti pasirašyti dokumentą, atnešti prancūzišką batoną. Prie amžius, plaukų spalva, emocijos prisideda patarnavimai. Tiesa, tai išrašyta ir pjesėje. Bet spektaklio kūrėjai situaciją dar sutirština. Ir tai nėra sociumo kritika: tai yra gryna reprezentacija, einanti per daugumą vyriškų vaidmenų linijų, orientuota į bendrą šio spektaklio veikėjų-vyrų mentaliteto state of mind. O čia jau yra labai liūdna. Iš tokių režisūrinių ir dramaturginių požiūrio į kūną ir lytį pasažų, deja, paaiškėja, kad vis dar esame labai, labai periferija. Ir vakarietiškomis tendencijomis atsisakyti kūno eksponavimo scenoje pagal lyties išnaudojimo ir funkcinio atitikimo dėsnį (kai aktorių ieškoma pagal atitikimą tuo metu vyraujančiam lyties kanonui) čia dar net nekvepia: priešingai, panašu, kad einame atgal.

Iškirpus šį vertybinį nesusipratimą, liktų gerai sukalti „Raganosiai“. Režisūra, aktorystė (išskyrus kaskart ties Nagliu Bierancu užstringančią tėkmę), vaizdo menas, šviesos, kostiumai, scenografija, dramaturgija – viskas čia puikiai veikia, neduoda pamesti nei loginės, nei emocinės, nei vizualinės, nei akustinės minties. Spektaklio visuma – ne tik švari, stilinga, bet ir įtrauki, paveiki, įtempta: kitaip, nei nutiko su taip pat švaria ir stilinga Eglės Švedkauskaitės „Fossilia“. „Fossilia’oje“ taip ir liko neaišku, kodėl ir ar spektaklio veikėjams iš tiesų nors kiek rūpi tai, kuo rūpinantis dedamasi. „Raganosiuose“ nerastum nė plyšelio minčiai, kad čia kas nors visu kūnu nejaučia raganosių problemos. Nors raganosių mieste sukeliama apokalipsė mums kaip tautai yra šiek tiek mažau aktuali (juokauju), nei puikiai pažįstamos ir „Fossilia’oje“ plėtotos trauminės šeimos patirtys, vis dėlto raganosiais aktoriai yra apkrėsti. Apsėsti. Apsinešę. Būtent intensyvi vidinė aktorių būtis sukelia galingą spektaklio povandeninę srovę: po siužetu kažkas iš giliai nuolatos gaudžia. Kažkas pavojingo, gyvo, menine prasme įtaigaus. Tai – reta proga taip pasitikėti scenos realybe, kad iš telefono ragelio išgirdus raganosišką „bu“, iš tiesų krūptelėtum.

Antano Obcarsko teatras – labai žiūroviškas, dinamiškas, pritaikytas serialų ir shorts’ų visuomenei. Jo temose visada yra šiek tiek pavojaus, detektyvo ir įtampos, jo sceninėje raiškoje – ir šiuolaikiško vizualinio intensyvumo, ir savito XX a. amžiaus jausmo, sakykime, aido maždaug iš to laiko, kuriame koks nors Ž. P. Sartras atsisakė kokios nors Nobelio literatūros premijos. Bet po visu paviršiumi šiame teatre visada kas nors niūniuoja iš kito kambario: praeitis, baimė, nesaugumas, sau susigalvota filosofija, vertybių išsigimimas, vienišumas, atstūmimo panika. Ir viršelių dizaino vaizdas ne atspindi tikrovę, o ją slepia. Paviršutiniškas žodis – ne išsako žmogų, o jį maskuoja. Pažįstama iš visuomeninės realybės? Todėl ir įdomu.

Neslėpdama savo totalios meilės absurdo klasikai, turiu prisipažinti labai jautriai reaguojanti į bet kurį teatrinį bandymą imtis absurdo pjesės, kas, beje, Lietuvoje nutinka labai retai. Prisimindama, kaip absoliučiai savastį prarado Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ Gintaro Varno spektaklyje Jaunimo teatre, iš „Raganosių“ nieko nelaukiau. Bet, man rodos, „Raganosiams“ pavyko iš tiesų atliepti laikmetį (tai bandė pasiekti ir Varnas). Kūrybinė komanda absurdo klasiką šiame spektaklyje išverčia į kažką, ką pavadinčiau glamūriniu absurdu. Tai – toks absurdas, kuriam tenka prasisunkti pro prabangiai tviskančius blizgučius. Bet tai manęs nė kiek nedirgina: jei taip kūrėjai influencina instagraminį jaunimą eiti į teatrą, ir jei taip galbūt paskutinę sekundę iki jų, jau atėjusių, prasisunkia Ionesco, aš UŽ. Sudominti teatru ne tipišką teatro lankytoją, bet šiuolaikinį jauną žmogų – man rodos, Obcarskui mūsų teatre sekasi geriausiai. Vis dėlto tereikia geriau įsižiūrėti, kad suprastum, jog iš tiesų „Raganosiai“ neblizga: čia beprasmybė koreliuoja su vidine tuštuma, ryškus humoro sluoksnis – su atskirtimi ir nejauka.

Spektaklyje šaržuotai išdidinamos silpnosios žmogiškos savybės: į galvą pirmiausia ateina Kirilo Glušajevo Žano teisuoliškumas, po kuriuo slypi antroje dalyje išsirišantis agresyvumas, ir Martyno Nedzinsko Beranžė kietas atsainumas, po kuriuo – bailio grauduliukai. Spektaklio asmenybių koloritas iš pažiūros galbūt iliustratyvokas, bet jis man kvepia ne pigumu, o švelniai karikatūriška sąmone su savo nesąmonėmis. Verčiausi čia man pasirodė du antros dalies dialogai: Beranžė ir Žano – Žano bute; Beranžė ir Kęstučio Cicėno Diudaro – Beranžė bute. Ir gal net ne tai, kas ten kalbama, yra svarbiausia. O tai, kokia tarp aktorių apykaita ir kiek jie turi temperatūros: jie domisi vieni kitais, jie yra gyvi, o dramaturgines replikas mėto kaip karštą bulvę. Tokios aktorinės gyvybės šiandien matau nedaug. Tiesa, ji apskritai būdinga visai spektaklio trupei – ir tai užkuria labiausiai.

Man patinka šio spektaklio humoras. Patinka, kad Arūnas Sakalauskas televizoriuko ekrane – staiga iš niekur nieko Giles’is Deleuze’as. Man patinka, kad ekranuose – ne vaizdo projekcijos, o kino estetika (ją kūrė Adomas Gustainis ir Ričard Žigis). Ir patinka Rimantės Valiukaitės ponia Beuf, įgriūvanti į biurą, totaliai groteskiška, labai išraiškinga, labai ilgai bėgusi nuo raganosio. Tikrai – pasikartosiu – labai ilgai. Dar patinka raganosio sutraiškytos katytės Mitsu apraudojimo scena, kurioje visi turi po atskirą ir autentišką gedulingą išraišką. Bet labiausiai man patinka trys šito spektaklio tylos. Visos trys priklauso Martyno Nedzinsko Beranžė. Kai Tomos Vaškevičiūtės Deizė paklausia „Kas mūsų laukia, ką?“, kai paskui vėl paklausia „Ką tu nori veikt?“, ir kai galiausiai – išeina, spektaklį ištinka tai, apie ką kalbėjau aukščiau: trys mikronai tikrovės. Trys mikronai nesaugaus žmogaus, kuris turi savo tylą. Ir, man regis, ne todėl jam baisu, kad visas miestas virto raganosių irštva, o visi draugai – raganosiais. Ir net ne todėl, kad tai – nuostabi alegorija, apibūdinanti sociumo degradaciją ir vienas kito sužvėrinimą (skaičiuojant pasiskiepijusius ir klausinėjant Tu vis dar skaitai Dostojevskį?). O tik todėl, kad išnyko visa mašinerija, užtikrinantį mechanizmo successfully hidden veikimą. Niekas nebe hidden. Būtent šis viso raganosiško cirko suvedimas į kelias sekundes tylos man ir išriša visą spektaklį, ir maksimaliai priartina jį prie įvaizdžiu pagrįstos šiuolaikybės.

Niekada nesupratau, kodėl tiek daug liaupsių sulaukė Oskaro Koršunovo klasika – spektaklis „Išvarymas“. Viskas, išskyrus gyvą muziką, ten buvo primityvu. „Raganosiai“ tam tikra prasme yra tai, ko visada laukiau iš „Išvarymo“, – rafinuoto ir antrą dugną turinčio būdo platesniu masteliu pakalbėti apie šiuolaikinę visuomenę ir jos problemas. T. y. ne per kokios nors šeimos istoriją ar hermetišką individo paveikslą. O per didesnį sociumo vaizdą, universalesnį jo peizažą. „Išvarymas“, nors plataus mastelio, buvo vieno dugno ir plokščias. „Raganosiai“ – tokie pat diskotekiniai, bet su n aukštų požemine aikštele ir be prasmės agresijos*.

Ir man nesvarbu, kad spektaklis pabaigiamas tarsi iš bėdos – dainomis ir šviesomis (kai nežinai, ką pasakyti, padainuok ir įžiebk girliandų). Man svarbu, koks gražus yra vietoj diskotekinio kamuolio besisukantis katinas. Man svarbu, kaip ant jo keičiasi Dainiaus Urbonio šviesos. Štai tokie paprasti plastikinių katinų ir vaivorykštės spalvų mėgėjų malonumai.

Man atrodo, kad Obcarskas iš Ionesco sukūrė šį tą savo kartai. Ir jo karta – viliuosi – jį supras.

 

* Prasmės agresija – kai meno kūrinio vartotojas skatinamas suprasti spektaklį taip, kaip nori kūrėjai, be pasirinkimo ir erdvės interpretacijų įvairovei.